parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Aitvaras? – sukluso kaukas.
– Aitvaras, – linktelëjo moteriðkë, – neþinia, ið kur jis
já gavo, sako, rado aitvarø lizdà, paëmë ið ten kiauðiná ir
iðsiperino, tam reikalui net juodà gaidá nusipirko – ko
daugiau tereikia… Ir nuo to laiko – kaip ant mieliø…
Ir taip ðykðtus þmogus buvo, o kai aitvarà ásigijo – ið viso
nebesukalbamas… Visko turi – bet elgiasi it spyna: nei
pats valgo, nei kitiems duoda…
– Ghm, – gurgtelëjo Gugis, – o kaip aitvaras atrodo?
– Oi, – gûþtelëjo Ruokienë, – kad aitvarà labai sunku
pamatyti. Vieni sako, kad jis juodas kaip degutas, kiti –
kad sidabrinis ir þvynuotas, vieni pasakoja, kad gyvatë,
oru lakiojanti, kiti – kad ungurys sparnuotas… Tik turbût
niekas ið tiesø neþino, bet supranta, kad jeigu vidurnaktá
virð trobos plyksèioja, trinka ir bilda – ne kitaip,
aitvaras atlëkë…
– O virð Taupëno trobos plyksèioja?
– Kasnakt… – linktelëjo moteriðkë. – Kiekvienà naktelæ.
Ir taip iki pirmø gaidþiø…
– Reikia ant stogo tà aitvarà patykoti, nutverti, suriðti
– ðtai ir baigtas kriukis, – pasiûlë kaukas. – O tada
nuneðti ir á laisvæ paleisti, Taupënas tegul savo rankomis
duonutæ uþsiaugina…
– Cha cha, – nusijuokë Ruokienë, – oi, Gugi, koks tu
greitas ir miklus… Sako, aitvaro net paliesti negali – jis
karðtas it liepsna. Jeigu aitvarà bûtø taip lengva sugauti –
patikëk, tikrai kas nors bûtø bandæs, bet kaþin kodël
nebando – matyt, ne veltui… O dar rûgpienio nenorë-
› 65 š