parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

ðis tas. Nedraugui atbaidyti ir apsiginti – uþtenka… Ulbuonëlë
juk irgi beveik keras!
– Gugi… – Jaunius pasirëmë ant alkûnës ir paþvelgë
tiesiai á akis – tokias panaðias á jo! – Þinai, man rodos,
kad tu – vienintelis þmog… Tai yra kaukas, kuris galëtø
mane iðgelbëti. Jie nori mane pasodinti ant baslio. Ir
pasodins, jeigu kunigai neatitrauks kariuomenës. O kunigai
kariuomenës tikrai neatitrauks – juk maskoliai ið
ðito miesto iðvijo mûsø draugà!
– Ant kuolo? Chi, bet ant jo taigi nepasëdësi! – sukikeno
kaukas. – Dviðakumon sulás, cha!
Jaunius tik vos liûdnai vyptelëjo. Nustebæs Gugis metë
kikenti ir ásmeigë klausiamà þvilgsná.
– Tai vadinama kankinimu, – iðtarë vaikinas. – Þmogus
mirðta lëtai ir labai skausmingai… Jûsø gentis turbût
taip nedaro… – pridëjo visai patyliukais.
Gugiui perbëgo ðiurpas – motinële gamta, kà gi tu sukûrei?!
Ne veltui senolis Urkis taip þmones vainojo, oi,
ne veltui…
– O tavæs paskui… nesuës? – atsitokëjæs dar dël visa ko
pasiteiravo kaukas.
Èia Jaunius neiðlaikë ir suprunkðtë.
– Ne… Nesuës. Þmonës þmoniø nevalgo, nebent per…
Ai, nesvarbu, Gugi. Bet… – jis èiupo kauko rankà: – Að
nenoriu mirti! Að dar toks jaunas. Manæs Audrë laukia…
– bièiulio balsas virptelëjo. – Gal tavo kerai galëtø
padëti? Gal padësi man pabëgti?
– Tu nemirsi! – Gugis atsistojo, ryþtingai timptelëjo
bebrenà ir susiieðkojo ant juostos kabantá kerø maiðelá. –
› 253 š