parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

savio pykèiai. Bet, matyt, to nori motinëlë gamta. Ir mes
bejëgiai pakeisti, èia mes tikrai bejëgiai pakeisti. Bet kol
esam, turim rodyti pavyzdá visai þvërijai. Ir þmogui padëti
galim. Þmogui padëti privalom. Nes be mûsø jie
prapuls, o be jø suskaièiuotos ir kaukø dienos: neatneð
duonutës, neduos roputës... – uþsidegæs, bet liûdnai postringavo
senolis.
Snarkis vël prabilo:
– Gerai. Bet dar kartà klausiu – kaipgi jiems padësim?
Ar bijotø geleþiniai þmonës smarvës? Ar sustingtø? Ar
pabëgtø baimës apimti? O gal dar kieno nors pagalbos
praðyti?
– Mes tai ir sugalvosim... Sugalvosim... Che che... Nagi,
paklausykit... Oi, kaip sugalvosim...
„Gal ir visai nieko bûtø gyventi pas þmogø, padëti jam,
gauti visokio gero, nekvarðinant galvos dël kokios voverytës
mësgalio“, – màstë Gugis, pamaþële siurbèiodamas
pienelá ið padëto prieð já dubenëlio ir klausydamasis,
kaip þmonës aplink triukðmauja, ûþia ir mostaguoja
rankomis. Kaukà pasiekdavo tik nuotrupos: „...bobos ir
vaikai tegul... pas kunigà* Rumbaudà... Pats tu nuokvaka!..
Tai ne dràsa, o kvailystë! Bailio pusë... Bet jeigu
jie eina per raistà... Kur dingo Þelvys?“ Galiausiai
vienas, panaðus á vadà, atsiskyrë nuo jø, priëjo prie Gugio
ir pasilenkæs iðtarë:
– Sakyk, maþyli, ar daug kryþeiviø matei?
* Kunigais senovës Lietuvoje vadindavo kunigaikðèius.
› 37 š