parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

maumas tuo metu supliuðkeno vandená ir taip gailiai
dëbtelëjo á kaukà þvilgsniu, kuriame sumiðo maldavimas
neiðduoti, baimë bûti atskleistam, kad ðis tuoj pat
prisiminë, ko atëjæs, ir noras eiliná syká paerzinti Munamuká
buvo nugalëtas:
– Manëme, kad jûs saugosite namus ir pati nenorësite…
– baigë, akies kraðteliu matydamas, kaip pelkiø melagis
ið to palengvëjimo dunksteli á kupstà, apsiverèia ir
prunkðèia, purkðdamas netyèia ásiurbtà vandená…
– Ak, ir kaukai taip pat galvoja, mau… – nuliûdo
Maumulë, – visi jûs, vyrai, vienodi, visiems jums rûpi
moteriðkes prie þidinio laikyti, o kad ir jos nori pasilinksminti
– në motais, vai, mau, vai…
– Na, nemaumsëk èia, – vël murmtelëjo Munamukis,
– kaukas, regis, su reikalu pas mane atëjo, leisk mums
pasiðnekëti, mau.
– Ak, ðnekëkit jau, ðnekëkit, – Maumulë vikstelëjo
uodegà ir nuplaukë atgal á olà, – kam èia mums, moteriðkëms,
vyrø kalbos… Vai, mau, vai…
– Aèiû… – ðnibþtelëjo maumas, – tai, mau… Ko dabar
Urkiui prireikë?
– Oi, ne, nebijok, – iðsiðiepë Gugis, – ðásyk tikrai neteks
tau ko nors daryti.
– Ar ne? – Munamukis dëbtelëjo vis tiek nepatikliai. –
O kà teks?
– Ai… Man tiesiog rûpi kai kà suþinoti…
– Jeigu parûpo pelkiø lobiai – nesakysiu, – pasipûtë
maumas, – ne tu pirmas toks gudrus.
› 75 š