parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Priðoko sunerimæ pulko vyrai. Rumbaudas susiraukë
ir grieþtai vël paklausë:
– Kokia pabaisa? Þvëris?
– Ne... Neþinau, tokios niekad... nebuvau sutikæs, –
Valdas ëmë atgauti amà. – Ið pradþiø pamaèiau kaþkà ðvytintá.
O tuomet kad ðoks ant manæs – nasrus iðplëtusi!
– Ðoks?! – nusistebëjo kunigaikðtis. – Bet juk nieko
negirdëjom. Tu tik suklykei ir atlëkei!
– Kaþkas prieð tai lyg ir suðnypðtë! – pareiðkë Bartas.
– Ar tik ne tu nosá iððnirpðtei, – tuoj pat já suniekino
Giedrius.
– Tylos! – dar kartà pareikalavo Rumbaudas. – Jokiø
kvailø ðnekø. Nagi, parodykite man tà pabaisà, – jis ryþtingai
apnuogino kalavijà. – Bartai, lankà. Ruoki, paskui
mane! Rimvydai, – nurodë labiausiai patyrusiam bûrio
kariui, – lieki vyresniuoju. Laukite mûsø!
Trijulë pradingo tamsoje.
Kauko akys prie tamsos priprato labai greitai, tad dabar
Jauniaus neðamas deglas labiau trukdë, nei padëjo.
Dar truputá nulipus, slaptieji laiptai baigësi sunkiomis,
gerai suleistø àþuolo lentø durimis. Jaunius jau mëgino
jas pastumti, bet kaukas ðnipðtelëjo:
– Palauk! O gal uþ jø kas nors yra! – ir pridëjo ausá.
Jaunius irgi átempë klausà, taèiau nieko neiðgirdo. O
jautrias kauko auseles suvirpino ávairûs poþemio garsai:
bëganèios þiurkës nagø skrebenimas, vos girdimas pelës
cypèiojimas, laðø kapsëjimas. Vienà akimirksná kaukui
› 263 š