parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

damasis á ðalia baidyklës sustingusià statulà su deglu rankoje.
– Bet jis... Mûsø nemato?
– Kaip èia taip... Mes pasprukome, o jis liko stovëti?!
Kunigaikðtis ið tiesø tylëjo. Ir ne tik tylëjo – nejudëjo.
Nors deglai ðvietë prastai, bet buvo galima áþvelgti, kad
nejuda në vienas þmogaus raumenëlis. O ir veido spalva
buvo tokia keistai nupilkusi, praradusi þmogiðkàjá
rausvumà.
„Tarsi akmeniu bûtø virtæs…“ – nusistebëjo Ruokis.
– Ruoki... – Rimvydo pirðtai surakino porininko peèius,
– man rodos... Kad mane kur griausmas! Ar tik
nebus ðitas þvëris basiliskas?! Tas, kuris þmogø þvilgsniu
paverèia akmeniu! – ir senojo kario akys kaip tik susidûrë
su piktu pabaisos þvilgsniu.
– Vajetau... – sulemeno vyresnysis.
Ruokis sumirksëjo, ásisàmonindamas, kas pasakyta. O
Rimvydas paþërë:
– Ruoki! Jis á mane paþiûrëjo!.. Paþiûrëjo… Paþiûrëjo!
Ruoki, jis á mane paþiûrëjo! – kario balse radosi
siaubas. – Paþiûrëjo! Paþiûrëjo! – griebë kovos draugà
uþ rankos, tarsi norëdamas ásitikinti, ar dar nesuakmenëjo.
– Ramiai ramiai, – puolë raminti já porininkas, bet
dël visa ko timptelëjo atgal. – Gráþtam!
Po keliø akimirkø prie jødviejø pripuolë netoliese laukæ
kiti. O neapsakomai persigandæs daugelyje mûðiø uþgrûdintas
karys vis vapëjo: „Paþiûrëjo, paþiûrëjo, á mane
paþiûrëjo...“
› 272 š