parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Na, nebliauk, – sumurmëjo Ruokis, – nebliauk, –
apkabino þmonà, pastebëjæs, kad ðiosios lûpø kampuèiai
trûkèioja tarsi ðaltienos drebutis. – Mane kunigas
virðesniu nori skirti... Að tau... Pameni, tà ðilko skarà,
kurià ið Prûsø parveþiau? Maskolijoje dar graþesniø yra,
pamatysi, oi, kokios graþios!
– Nereikia man skarø, – kniaubdamasi á vyro petá gailiai
sukûkèiojo moteris, – kas gi man ið tavo skarø, jei
pats neþinia kur galvà paguldysi, jei nebus kam Berþo ir
Ryèio uþauginti... O juk ir pagrandukas kelyje jau...
– Kà? – Ruokis iðsprogino akis.
Ruokienë tik dar stipriau sugriebë vyro marðkinius ir
dar labiau ásikniaubë. Nieko nesakydamas, jis ánardino
jai á plaukus rankà ir ilgai, labai stipriai glostë, kramtydamas
lûpas...
Galiausiai moteris pakëlë aðarotas akis ir paþvelgë á
vyrà, paðnibþda klausdama:
– Tai?..
– Laimut... Uogele tu mano... Na, negaliu nevykti,
negaliu... O jei supyks kunigas, kas tuomet – kur tada
dësimës? Èia juk nëra taip, kad nori eini – nori neini...
Didysis kunigas ðaukia Rumbaudà, Rumbaudas ðaukia
savo vyrus... Taip jau pasaulis sutvarkytas, deja... Dabar
að bûsiu virðesnysis, o virðesniajam ir didesnë dalis,
nusiðypsojus sëkmei, teks... Maþëliui plonus kaip miglelë
vystyklëlius parveðiu, tau – þiedà, apyrankæ auksinæ,
pamatysi, gyvensim, oi, kaip gyvensim! Að gi stiprus,
juk þinai – manæs kryþeiviai nepriveikia, tai kà èia mas-
› 156 š