parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

kuo neprimenanèios áprastiniø Iziaslavo Vasiljevièiaus
drauguþiø, todël visi ið anksto sugalvoti meilûs þodþiai
apie oþius, kiaules, mulkius, girtuoklius, niekdarius kaþkur
iðsilakstë. Moteriðkë sustingo, paklaikusiomis akimis
lakstydama nuo vieno nepaþástamo veido prie kito.
Kas tokie? Ið kur? Kodël? Akimirkà tvyrojo tyla ir abipusis
þvalgymasis.
– Kad mane griausmas! Kokia graþuolë! – pirmas pagyrë
Rudokas.
– Nuo kada èia gudai tau graþûs?! – pasipiktino Plikis.
– Ot tai tokià… Pakutenti!.. – net apsilaiþë Dainius.
Iziaslavui net nebereikëjo suprasti atëjûnø þvilgsniø,
o kà sakyti apie juokus, kad toptelëtø, kas gali nutikti.
Jis nubalo tarsi pirmas sniegas, dëbtelëjo á migla aptrauktas
sveèiø akis, á baimingai besidairanèià þmonà ir, gailiai
cyptelëjæs, èiupo Rudoko rankà, prispaudë prie lûpø,
kaþkà neriðliai berdamas svetima kalba.
– Èiagi kas, – Rudokas papurtë rankà, mëgindamas
iðlaisvinti plaðtakà, bet ðeimininkas jà dar stipriau suspaudë,
– baik gi, sakau, baik, dink, po perkûnais! – ir
stumtelëjo taip, kad anas net nulëkë nuo suolo ir trinktelëjo
pakauðiu á grindis.
– Vyyyyyyyyyyyyy! – suspigo moteriðkë, puldama atgal
pro duris, – yyyyy!
Klaikus daugiabalsis baubimas nutrûko, kai tik þmogæ
paslëpë uþsiverianèios durys. Gugis, jau priëjæs visai
prie pat pirkios, vël apdairiai stabtelëjo. Kai þmonës ne-
› 180 š