parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Bet gal tai vis dëlto buvo ðamas? – kito bûta atkaklaus.
– Tu, kvëða, nei ðamo, anei maumo nematæs, todël
nelásk èia su savo ðamais, – treèias niekinamai numojo
ranka.
– Ar að nematæs? – paðoko negraþiai pavadintas. –
Tai èia tu aklas ir nevoki, kad maumai veisiasi tik kûdrose
ir pelkëse, bus tau upëje maumas…
– O ko jam nebûti, ar vanduo kitoks?
– Ogi taip, vanduo kitoks – tekantis! Þinai, va toks
bëëëëëëëgantis, – ðamininkas sumakalavo rankomis. –
Bëëëëgantis!
„Vajejau“, – Gugiui kilo begalinis noras uþsikimðti ausis,
taip þmonës ásigarsëjo…
– Vai vai vai, bëgantis vanduo, – iðsiðiepë treèiasis. –
O tu nosá bëganèià nusivalyk, nes ir ið ten ðamai ims
lásti.
Nugriaudëjo juokas, suniekintas ðamininkas pûkðtelëjo
porà sykiø, vis þiodamasis atsikirsti, bet nesugalvojo
nieko pakankamai arðaus, tad perbraukë rankove panosá
ir liko stovëti susiraukæs.
– Na, – pamatæs, kad pagalbininkø taip lengvai atsikratyti
nepavyks, vël prabilo Jaunius, – jeigu jûs norite –
tykokite, o að jau keliausiu.
– Tykosim – netykosim, o bent jau nusimaudysime –
tai tikrai, – tarë kaþkuris ir tuoj puolë ágyvendinti sumanymà,
vilkdamasis marðkinius.
› 130 š