parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Labas, motule, – kaukas mandagiai sustojo anapus
slenksèio, þinodamas, kad nekviestam þengti á vidø –
negraþu.
– Na, uþeik, uþeik, – pakvietë moteris, ðluostydamasi
rankas á prijuostæ, – pienelio gersi? – pasiteiravo.
– O… – nesugebëjo paslëpti dþiaugsmo Gugis, – þinoma!
Aèiû… – iðsiðiepæs iki ausø kaukas þengë vidun.
– Praðom praðom, – Ruokienë padëjo dubenëlá pieno,
pasilenkë ir uþkëlë kaukà ant stalo. „Þinoma, að ir pats
moku uþlipti, – patikino save Gugis, – bet jeigu padeda –
nieko bloga…“
– O tu toks sunkus pasidarei! – nusistebëjo ðeimininkë.
– Vasarà pilvas pilnas – tai ir sunkus, – ðyptelëjo jis, –
oi kaip aèiû, mamule, – prieð puldamas prie pieno, dar
kartà padëkojo kaukas, kurá Ruokio ðeima jau laikë savu.
Godþiai iðgëræs pusæ dubenëlio, staiga atitoko:
– O gal man uþkamðyti þiurkiø urvus svirne? Arba
sutvarkyti stogo kampà? – susirûpino, kad nebûtø laikomas
vien veltëdþiu – pieno ir duonutës praðytoju…
Þinoma, Berþas visiems apskalambijo, kaip Taupënas aitvaro
neteko, tik ar daug kas patikëjo?
– Tai kad nieko nereikia, Gugi, – Ruokienë prisëdo
ant suolo, – geriau paporink koká nors nutikimà, kaip
kaukai gyvena. Arba apie maumus, bezdukus, laumes, –
kà jau kà, bet pasakojimus Ruokienë labai mëgo, o Gugis
nebuvo ið tyliøjø ir lieþuviu malti netingëjo.
– Na, gerai, – linktelëjo kaukas, – papasakosiu apie
› 110 š