parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

tiniai saulëlydþio atspindþiai, kà tik rausvinæ sienos akmenis.
„Gal paskutinis saulëlydis... – vël suspaudë ðirdá
Jauniui. – Nepasiduok. Nepasiduok!“ – dar kartà priminë
valia. Vienutæ apgaubë prietema. Bokðte buvo tylu,
tik kartais uþ durø suþlegëdavo sargybinio ðarvai ar á
þemæ dunkstelëdavo koks daiktas – gal suolo koja, gal
kalavijo makðtys. Sargybinis neseniai kyðtelëjo nosá pro
duris, bet, pamatæs, kad kalinys dar nebaigë sriaubti dubenëlyje
plaukiojanèio viralo, á vienutæ neþengë. Jaunius
tai ir matë pro primerktas akis, nors ir apsimetë
miegàs. Tik ðtai kaþkas suèeþëjo netoliese, gretimame
pasienyje. Kalinys pakëlë galvà.
– Èia man? – pasigirdo paþástamas negarsus balsas.
Vaikinas stryktelëjo ir susiraukë nuo skausmo, bet èia
pat nusiðypsojo. Gugis klestelëjo ant þemës prie pat dubenëlio.
– Kaip?! – patyliukais paklausë bièiulis.
Kaukas gûþtelëjo:
– Þmonës labai neakyli. O tiksliau – kitkuo uþsiëmæ.
Tai galiu valgyti?
– Þinoma, juk tau ir palikau!
„Dievai, kaip ðaunu, kad jis èia!“
– Aèiû… Lauke vësoka… – pasiguodë kaukas, kibdamas
á viralà.
– Þinau… – suniurnëjo Jaunius. – Todël ir yra vilties,
kad mûsiðkiai puls. Juk þiemà negali laikyti ilgai tokios
kariuomenës. Baigsis atsargos…
– Puls? Pilá? – susidomëjo Gugis, ðliurpdamas jau paskutinius
laðus.
› 250 š