parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

„Að gi sakiau, kad jie bjauriai neskanûs! – irzliai priminë
Ðiuða. – Bet katinø ir ðunø mama ne visada nutveria…
Dar balandþiai visai neblogai, tik plunksnø
daug, aplink gomurá veliasi, kutena…“
„O tu balsu kalbi kaip? Šnypðti?“
– Ððððððssvpvpvpsssðð! – iðvinguriavo ðeimininkë.
– Ðbðèðmmmmzþþþ, – atsiliepë Gugis.
„Fe, kaip tu negraþiai ðneki!“ – blykstelëjo Ðiuðos akys.
„O kà að pasakiau?!“
„Pakasyk man...“
„Tikrai?!“
„Koks patiklus tu padaras! – Ðiuða beveik nusiðypsojo.
– Ne, ið tiesø tu suðnypðtei kai kà panaðaus á „nagas
tamsu“.
„Koks nagas?!“
„Taigi tu sakei, ne að“.
„Tuomet pakartok. Pamëginsiu iððnypðti tiksliau.
Hmm, o… Kà tu tada sakei?“
„Šðððððssvpvpvpsssðð!“
– Èyyyyrp! – á jødviejø susiðnypðtavimus ásiterpë dar
vienas garsas. Tik èirptelëjo ne Ðiuða, o kaþkas ið uþ nugaros.
Piktai, grësliai. Gugis mikliai atsisuko. Á juodu
stebeilijosi keletas porø maþø raudonø akiø. „Þiurkës!“ –
paþino kaukas. Ir, rodos, nedraugingai nusiteikusios.
Akims vël sutikus Ðiuðos þvilgsná, galvelëje radosi „Èirpës!
Ðlykðtu!“
– Ramiai! – ásakë kaukas pats sau. – Þiurkës, þinok,
tai ne lapë. Geruoju ar bloguoju su jomis iðsiaiðkinsiu.
› 231 š