parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Rudokas, bet susvyravo ir tuoj turëjo griebtis uþ stalo
kampo. „Che, ne toks jau að ir blaivus...“ – sumurmëjo
sau, taèiau tik pasipurtë, iðsitiesë, pasitaisë kailá ir nuðlitiniavo
durø link.
Rudokas, smagiai pasiðvilpaudamas ir mindþikuodamas
nuo vienos kojos ant kitos, gelsvà srovæ kraipë visomis
kryptimis. Baigæs atsargas, truktelëjo kelnes aukðtyn,
suverþë dirþà ir, þvelgdamas þemyn, pasiþavëjo atliktu
darbu:
– Neblogai, tikrai neblogai... – grioveliai ir taðkeliai
sniege pynësi tarsi paties nagingiausio meistro pjaustiniø
raðtai, tiesa, kiek per daug netolygaus dydþio, bet
kam gi tai galëjo rûpëti...
Gugis atsargiai kyðtelëjo galvà ið uþ kampo – rudabarzdis,
atrodo, kol kas nesiruoðë gráþti á pirkià. Ir ðaltuko
nejuto – dairësi po dangø, pûkðtë, murmëjo, kol jo
þvilgsná patraukë klëtis ir jos lange vos matoma mirksinti
ðvieselë.
– Hmmm... – suniurnëjo, kasydamasis pakauðá. Nelabai
tvirtu þingsniu jis nuðlitiniavo prie langelio ir bandë
pro já kà nors áþiûrëti. Gugis, naudodamasis proga, perbëgo
á kità pusæ, kad geriau matytø, kà tas rudis sugalvos...
O klëtyje kaþkas spygtelëjo, bet tuoj pat nutilo.
– O! – rudabarzdis iðsiviepë parodydamas net dantis, –
o! – pakartojo, nerangiai keldamas kojà ant girnos, viena
ranka atsiremdamas á klëties duris, o kita klebendamas
rankenà.
› 182 š