parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

man darys… Gal iðmainys á koká savo vadà?“ Pagonys
kol kas pasirodë gailestingesni, negu buvo galima tikëtis
– átaisë kaliná prie namo sienos, bent ðiokiam tokiam
pavësyje. Davë ir vandens, ir maisto. Visai arti pasigirdo
nepaþástama kalba:
– Ar ðitas, maþuli? – pasiteiravo prieð riterá pritûpæs
vyras, ant kurio peties patogiai ásitaisæs sëdëjo nedidukas,
pilkà kailá uþsimetæs vaiko dydþio padaras þvitriomis
akutëmis.
– Ðitas, – iðtarë Gugis, atsargiai laikydamas smeiguolá,
kad nesusiþeistø ir nesuþeistø neðanèio þmogaus.
Douverio akys ið nuostabos iððoko ant kaktos. Jis þvilgèiojo
tai á tuðèias prie dirþo tabaluojanèias makðtis, tai á
gyvá, laikantá jo graþøjá durklà… Á þmogø, á suþeistà savo
plaðtakà, á padarà. Atsargiai pakëlæs skaudanèià rankà,
jisai dûrë pirðtu á Gugá ir paklausë:
– Gnome? Dwarf?
– Atrodo, jis tave irgi atpaþino, – nusijuokë Ruokis ir
atsiliepë: – Nein!* Kaukas.
Toks tad pirmasis pasakojimas apie
Gugá, jo smeiguolá ir geleþinius þmones. Taip ir prasidëjo
Pagiriø þmoniø ir kauko draugystë. Kas nutiko toliau? Ogi
dar neátikëtinesniø dalykø!
* Ne! (Vok.)
› 54 š