parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

„Tikrai?!“
„Tikrai. O jeigu puls – tvok uodega. Bet... Gal ðvelniau?“
„Gerai, sakyk, kad gali eiti...“
– Jauniau, ateik èia, pas mus. Tik Ðiuðos neliesk! Neliesk!
– priminë Gugis.
Vaikinas prasliûkino pro nepatikliai kiekvienà jo þingsná
stebintá padarà. Ðiuða vël atsigræþë á juos visus snukeliu
ir atpakalia nuturseno keletà þingsniø.
– Kunigaiti, kaip smagu jus matyti! – nors paðnibþdomis,
bet neslëpë dþiaugsmo Ruokis. – O mes jau vaduoti
skubëjome!
– Tai mûsiðkiai jau mieste? Oho, kokie greiti! Et, kaip
gaila, kad negalëjau…
– Ne visai, kunigaiti… – numykë Ruokis. – Lauke vis
dar mûðis. O mes… Mes ëjome padëti kunigo Mykolo
draugams, ið vidaus. Tik èia uþstrigome...
– Þinot kà, bus geriausia, jeigu jûs ið viso eisite prie
kitø þmoniø, – patarë Gugis. – Leiskite man ramiai su
Ðiuða paðnekëti.
– O tëvas?! – priminë Jaunius. – Matau, jis akmeniu
virtæs!
– Viskà sutvarkysiu! – uþtikrino kaukas. – Viskà. Eikit!
Netrukdykit, neláskit artyn. Èia jums ne kokia þiurkë
– èia sena ir labai iðdidi gentis! – rietë Gugis. – Ji dar
tada, kai þmoniø nebuvo, èia gyveno! O vakar jos mamà
nugalabyti norëjo! Dabar ji ginasi! Ginasi! Ji bijo –
todël ir gàsdina! Supranti – bijo! O visi kerai anksèiau
ar vëliau baigiasi!
› 282 š