parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Þmogau! Þmogau! Jei girdi ir supranti mane – linktelk
bent galvà!
Tas linktelëjo.
– Tu – lietuvis?
Ir vël linktelëjo.
– Kas tave èia ámetë? Maskoliai?
Dar kartà linktelëjo.
– Uþ kà?
– Suk…
– Sukèiavai?
Dabar jau pakratë galvà neigdamas ir vël suðvokðtë:
– Suk… Sukilimas. Algirdas… Nepavy…ko.
– O, po galais! – ðûktelëjo Jaunius ir atsigræþë á kaukà:
– Gugi, o gal tu moki prikerëti vandens?
– Ne, kaip?! Að ne debesis… – suniurnëjo. „Tai bent
norai!“
– Gaila… Ðlamðtas… Kaip já dabar iðvaduoti ið grandiniø?
Nors… – pasilenkæs puolë aiðkinti: – Þmogau,
mûsiðkiai jau puola miestà. Su saule jie bus èia, todël
dar pakentëk truputá, – Jaunius suspaudë kalinio petá. –
Mes kol kas tau nelabai kuo galime padëti, bet kai tik
sutiksime saviðkius – paþadu, tuoj pat atskubësime! Ar
supranti?
Vyras linktelëjo.
– Gerai… – Jaunius vël atsigræþë á kaukà: – Gugi…
Na… Tu gal nepyk. Nenorom að… – lyg ir atsipraðë.
– Gerai, gerai, – kaukas, nors iki galo ir neatlyþæs, bet
nusileido, – visko nutinka.
› 270 š