parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Gugis prislinko dar arèiau. Tuo tarpu Rudokas, paleidæs
rankenà, porà kartø stuktelëjo kumðèiu á duris. Niekas
neatsakë. Tada jis dar syká, bet jau gerokai stipriau,
patrankë riktelëdamas:
– Ei, moteriðke mieliausioji! Áleisk geràjá þmogø – jei
ne, duris iðlauðiu! – áspëjo.
Bet atsiliepë tik kaþkokio sunkaus stumiamo daikto
dundesys.
„Metas tai baigti! – nusprendë kaukas, – Ruokis juk
jiems sakë, kad jokiø ëjimø á kaimus, matyt, reikia priminti!“
Jis ákvëpë pilnus plauèius oro, þingtelëjo pirmyn ir èiuptelëjo
pasislëpusios þmogës ramybës drumstëjà uþ kojos:
– Rudokai! – suðuko, nors þmogui jo ðauksmas tepasigirdo
kaip cyptelëjimas.
– O, net mano vardà þino! – iðsiðiepë rudis ir dar atkakliau
puolë belsti. – Nagi, áleiskite!
– Rudokai! – dar kartà uþriko Gugis, duodamas niuksà
á kojà.
Ðásyk, panaðu, vyras kaþkà pajuto, todël kai, jam dëbtelëjus
þemyn, vaizdas pagaliau iðryðkëjo, jo drumstos akys
iðsiplëtë, lûpa atvipo ir jis, besdamas pirðtu, sumurmëjo:
– O… kaukas… Geras…
„Ir kas èia gera?“ – suprunkðtë Gugis.
– Tuoj pat gráþkite á stovyklà! Jums nebuvo galima
eiti á kaimà! Kodël neklausëte Ruokio? – iðbërë taip grieþtai,
tarsi pats bûtø virðesnysis.
Taèiau rudabarzdis, uþuot kà nors atsakæs, tik sumurmëjo:
› 183 š