parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Tai ne niekas, – nurijæs skaudø „varliø“, atsikirto
Gugis.
– Kiek galima tûnoti Kaukaðlaièio skylëse, kiek galima
þiemà drebëti ið ðalèio ir bado. Jeigu, kaip sako senolis
Urkis, kaukø màþta, kodël tad nepradëti gyventi kartu
su þmonëmis, jie ir sotesni, ir linksmesni, ir duonutës
visus metus turi...
– Tai ðtai kaip! Gimtieji namai tau jau „skylës“! –
visai uþsirûstinæs sugriaudëjo tëvas. – Lengvo ëdalo uþsimanei,
taip? Tai va, þinok, sûneli, kad lengvo ëdalo
ir þmogui nebûna, kitaip neitø pasakos, kad aitvarai ir
kaukai turtus neða. Kad bûtø tos duonutës, þmonës turi
ilgai þemæ priþiûrëti, medþius deginti, sëti, daug visokios
sunkenos daryti. Ir tu manai, kad þmonës nebadauja,
nekenèia? Oi kaip badauja, oi kaip kenèia! Pabuvo
keletà sykiø pas þmogø ir jo dalios gudruolis panoro.
Að tau su tavo paties smeiguoliu tuoj taip kailá
iðkarðiu, kad visi Pagiriai ir þmonës ið galvos iðdulkës ir
man daugiau tokiø kvailysèiø motinai neðnekësi! – barësi
tëvas.
– Matëm tokiø kaukaþmogiø. Pirmà katinà pamatæs
Kaukaðlaitin parbëgsi. Cic, kad man daugiau në þodþio
apie jokius þiemojimus, – dar kartà riktelëjo, pastebëjæs,
kad Gugis jau þiojasi prieðtarauti.
– Bet...
– Jokiø bet! Marð á laukà kailiø lupti ir kad man daugiau
á Pagirius në nago nekeltum. Suþinosiu – taip iðdirbsiu
kailá, kad jokio þiemojimo nebereikës...
› 140 š