parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Ne! – grieþtai nukirto Gugis. – Kam gi man kerëti
Jauniaus tëtá? Tai basiliskë. Maþiukë. Jauniklë. Ji, vargðelë,
persigando, kai pamatë tiek þmoniø, ir kiek pasiðvaistë
uodega. O jos uodega – oho, kaip kerta! Ðtai ir
kliuvo... Truputëlá...
„Vai vai vai, tuoj apsiverksiu, – ðaipësi Ðiuða. – Jau
taip vargðelë persigando! Taip persigando!“
– Nieko sau truputëlá, – Rumbaudas pasikasë pakauðá.
– Trauk mane devynios! Jauèiuosi kaip statinæ perrûgusio
midaus iðplempæs, – suprunkðtë. – O mûðis…
Jau baigës?!
– Neþinau… – prisipaþino kaukas. – Bet virð galvos
jau kurá laikà tyliau, nebelaksto visi kaip paðëlæ.
– Bet kokia sunki galva… Rupûþële rugienoj! O kas
vadovauja pulkui?
– Toks didelis, þilas þmogus. Be maþojo pirðto.
– A… Rimvydas… Tuomet susitvarkys. Tik Jaunius…
Kipðai nujotø, vis tam vaikpalaikiui negana! Vis nori
galvà kur nors ákiðti!
– Jis labai nori bûti karys. Kaip ir jûs! – paaiðkino
Gugis.
– Maþa ko jis nori! – piktokai atsiliepë Rumbaudas. –
Tu po perkûnais, kaip ranka nutirpusi… – pakratë plaðtakà.
– Kalavijo nepakelèiau! – pasiguodë. – Et, kauke,
kauke! Na, pasakyk, kodël man toks niekuo nesidomintis
sûnus gimë, a? Juk noriu, kad Jaunius ne tik
jodinëti ir kalaviju mosuoti iðmoktø, o ir raðtà iðmanytø,
knygas skaitytø, pasaulio pamatytø! Juk ne viskas
› 290 š