parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– O, kunigaitis Jaunius…
– Kas gi èia dëjosi? – paklausë pribëgæs kitas, þvelgdamas
á ðlapià vaikinà ir mintydamas kaþkokius átarimus,
kodël mergiotë klykdama it skerdþiama pabëgo. – Ë, kunigaitis…
– irgi atpaþino.
– Maumas norëjo Audræ nusitempti, – niûriai tarstelëjo
Jaunius, sviesdamas á vandená akmenëlá.
– Maumas? – kaþkuris pasitikslino.
– Aha… Toks didelis, juodas ir… glitus, fe, – bajoraitis
pasibjaurëdamas þvilgtelëjo á rankas, iðteptas tamsiomis
gleivëmis.
– Bet maumai upëse?.. – vël suabejojo kaþkas.
– Bûna, – kitas patvirtindamas linktelëjo, – maèiau
kaþkada, kaip þvejokliui uþ kojos èiupo… Tiek ir tematëme.
– O gal ne maumas ten buvo, o ðamas? – atsirado dar
vienas gudruolis. – Ar su ûsais buvo, kunigaiti?
– Be ûsø, – Jaunius atsistojo, – tai buvo pats tikriausias
maumas, bet dabar jau turbût parplaukë atgal á pelkæ,
todël galite ið èia keliauti ramûs… Aèiû, kad atskubëjote.
– Praðom, – atsiliepë tas, kuris atbëgo pirmasis. – Þinote,
mergikë visa klykianti atlekia – upëj þvëris, upëj
þvëris, tai mes ir paknopstom…
– Tikrai labai aèiû, – Jaunius net nusiðypsojo. – Bet
dabar jau galite dràsiai gráþti prie darbø.
– O jeigu vël atplauks? Ir ko èia maumui galëjo reikëti…
– vël kaþkuris susidomëjo.
› 129 š