parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

tylomis atslenkanti tamsa. Vienu metu susitiko visø trijø
vadø – brolio Heinricho, lordo Douverio ir barono
Dolèeto – akys. Visos bylojo viena – „ákliuvome…“
– Nestovëkit, broliai Kristuje! – pirmas atsigavo Dolèetas.
– Du á bûrio prieká su ietimis tikrinti kelio! Mikliai,
kad jus kur nelabasis nujotø!
– Barone! – áspëjamai pakëlë pirðtà brolis Heinrichas,
bet tuojau pat nutilo, pervertas italo þvilgsnio.
– Judinamës, mulkiai prakeikti! Iðmeskit ið gurguolës, kas
per daug sunku! Pirmyn! No, no! Rëpliok, kvailas gyvuly!
– Tylos! Kad në ðakelë netrekðtelëtø, në grumstelis
nepliumptelëtø! – suðnypðtë atsisukæs Ruokis, vadovavæs
Pagiriø vyrams, lëtai slenkantiems raistu. – Net jei
akivaran ámaklintumëte, kad negirdëèiau jokio garso,
jokio cyptelëjimo!
Tariant tuos þodþius, migloje pasigirdo garsus trekðtelëjimas
ir dar garsesnis pûkðtelëjimas, lydimas plûdimosi
greitakalbës.
– Sprandà nusuksiu! – paþadëjo vadas, atsisukæs á vyrus,
bet vienas ið þmoniø iðkalbingai mostelëjo ranka á
prieð nosá liulantá raistà taip parodydamas, kad garsas –
ne ið bûrio.
Ruokis sumostagavo rankomis, ragindamas vyrus sustoti,
o arèiausiai esantá – sekti ið paskos. Tyliai, tarsi
dvi lûðys, jie nusëlino pelke. Migla neramiai bangavo,
keitësi, kol netikëtai tiesiai prieð akis iðdygo kaþkoks pavidalas.
Ruokis uþsimojo smogti sunkia àþuoline kuoka,
bet jo rankà sugriebë ið paskos ëjæs Laimis.
› 44 š