parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

seniai bûtø uþkritæ ir palaidojæ visà kunigo Rumbaudo
pulkà. „Tada þadinsiu Ðvendrá“, – pyktelëjo kaukas ir
nutapnojo á kità lauþo pusæ. Bet kur tau! Ar þmonës
kaþkaip kitaip miegojo nei kaukai, ar jis kaþko nemokëjo
– Ðvendris lygiai taip pat prunkðtë, raivësi, netgi
mostelëdavo ranka vydamas þadintojà, bet nebudo, nebudo
– ir nors tu sprok paausëje – niekas nepadëjo. „Na,
gerai, – suniurzgë. – Eisiu ir pats viskà iðsiaiðkinsiu. Mediniai
tikrai neturi dviejø kojø“, – dar kartà save patikino
ir nutapnojo sniego pluta, beveik nedumbanèia nuo
kauko svorio...
– Nafania! Nafania!
Vyrëlesnis, liesas, raukðliø iðvagota kakta naminukas
iðlindo ið ràstigaliø plyðio, iðsitraukë ið paskos ástrigusius
marðkinius ir puolë bartis:
– Na, ko, Kuzia, ko? Kas gi vël? Þiurkë? Kaip verðis?
Su ðeðiom uodegom?
– Ne, ne, – jaunas, nedidukas naminukas, pavadintas
Kuzia, ðiaudø spalvos plaukø kupeta ir blizganèiomis
akutëmis, sumosavo rankomis:
– Ne þiurkë, be to, uodegø ne ðeðios ten buvo, o devynios,
ir apskritai... – staiga nutilo, matyt, uþmirðæs, kà gi
norëjo pasakyti.
– Tai gal vël einam miegoti, a? – þiovaudamas pasiûlë
Nafania, èiupinëdamas savo oþio barzdelæ.
– Taip, taip, – Kuzia vël sumosavo, – bet... ne, ne! Pas
ðeimininkà, bëgam pas ðeimininkà!
› 168 š