parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Ðtai ðitie svieto perëjûnai, – negailestingai pirðtais
badë visus buvusius kieme, – atsigrûdo á mûsø namus,
prisilakë it kiaulës, primuðë mano vyrà, lauþësi á mano
dukros klëtá! Gerai, kad spëjome duris uþremti, o kol
ðitos girtos kiauliø galvos sugalvojo, kaip mus iðkrapðtyti,
spëjau per aukðtiná pabëgti ir kaimynëlius atvesti!
– Kas… èia dedasi? Oi, kokia netvarka… – staiga
nusistebëjo kaþkas, ir pasisukæs Rumbaudas pamatë ið
pirkios iðsvirduliuojantá susivëlusá ir iðsipeðusiais marðkiniais
vyriðká.
– Kas jis? – paklausë moteriðkës.
– Oi! – ði nuðvito, – èiagi vyras mano! Izia! Tu gyvas!
– Ot… Boba! – prunkðtelëjo Iziaslavas Vasiljevièius, –
þinoma, gyvas! Að dar ne tiek po tavo sijonu iðgverau,
kad poros àsoèiø nepakelèiau!
– Þmogau, ar jie tave muðë? – vël kreipësi kunigas.
– Muðë? – nustebo ðeimininkas. – Ne… Bet mes…
Gërëm… Gerai gërëm! Dainavom… Gerai dainavom!
Jie mane net saviðkø dainø iðmokino – augoooo kjeme
kliavialyyyyyys! – uþbaubë Iziaslavas.
Kunigaikðtis gaiþiai vyptelëjo, ávertindamas ðeimininko
dainavimo dovanà, ir vël ðûktelëjo:
– Ruoki!
– Að èia, kunige! – Ruokis þingtelëjo á prieká ir linktelëjo
galva.
– Ar paþásti ðiuos karius? – prisimerkdamas paklausë
kunigas.
– Taip, kunige.
› 201 š