parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Tamsoje, che, – karktelëjo pertraukdamas Gedgaudas,
– kas ið tos tamsos, kai aplink sniegas baltuoja? Manai,
ðaulio akis neatskirs, kur kurapkëliø pulkas bëga,
kur kariai sliûkina? O priedanga kur?
– Skydais prisidengsim.
– Skydais… Ai, Ruoki, neteko tau pilies imti, tikrai
neteko, – nusprendë paðnekovas, rankiodamas ið savo
þilos barzdos ledokðnius. – Bûtø pirmas mano þygis su
Algirdu, sakyèiau, dievai protà aptemdë. Èia maskoliai
ápratæ pilis imti tarsi smûgiu á kaktà, jiems niekada nerûpi,
kiek þmogeliø þus… Bet mûsiðkiai kad taip þmones
á praþûtá siøstø? O dar ákaitas!..
– Tai dël ákaito juk ir puolam! Kai sumaiðtá sukelsim,
tai vaiko gal nepasodins ant kuolo…
– Nepasodins, – sutiko Gedgaudas. – Tiesiog paskers.
Ir tada jau mûsø niekas neiðgelbës, net jeigu ir miestà
paimsim. Duos Rumbaudas abiem po virvelæ, galësime
ant vieno medþio sûpuotis…
– Eik tu, seni, su savo pranaðavimais, sliekams paþastø
kasyti, – supyko Ruokis. – Patys vaikio nesuþiûrëjome,
atmuðti nespëjome, tai dabar bent kaltæ iðpirkime.
Manaisi esàs labai gudrus? O kunigai – kvaiðos? Jeigu
puola, vadinasi, tikisi laimëti. Nevëpsosime – ryt miduje
maudysimës… Ðávakar geriau jau dievams pasimelstume,
pagalbos papraðytume, kad strëlæ juodaplunksnæ
nuo mûsø nukreiptø, kad koja ant kruvino kopëèiø skersinio
nepaslystø, kad kalavijas neatðiptø… Paverkti visada
suspësime, – pridûrë stodamasis.
› 239 š