parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Ðvendris... „Kurgi jie praðapo?“ – nustebo Gugis, aplenkdamas
numestà boselá, kurá dar neseniai kliukino
visi vyrai... Jis pauostë èia pat numestà kaiðtá – kvepëjo
medumi, þolelëmis ir dar kaþkuo – tai keistai kuteno
ðnerves ir priversdavo atitraukti nosá... „Ir vis dëlto...
Kaip èia taip?“ – vël nusistebëjo kaukas, þvelgdamas á
sniegà, kuriame aiðkiai buvo matyti nuo lauþo á miðkà
nueinanèios pëdos. „Juk naktimis paprastai jie niekur
nevaikðèiodavo...“ Buvo ir dar viena keistybë – aplink
lauþà juk gulëta ne vieno, o pëdos – tik vienos. „Juk
negalëjo oru iðskristi... O gal... Medinis paèiupo?“ Nuo
ðios minties nukrëtë ðiurpas – Gugiui nebuvo tekæ sutikti
Medinio, bet kaukai pasakodavo, kad jis didelis kaip
lokys ir piktas kaip ðeðkas, vietoj rankø turintis àþuolo
strampus, o þemiau juosmens – kelmà, ið kurio driekiasi
ðaknys – kojos, daug kojø... Ir vargas tam, kas sutrikdydavo
Medinio ramybæ – nesvarbu, þvëris, kaukas ar þmogus
tai bûdavo: Medinis já pavydavo ir, apraizgæs ðakomis,
pakabindavo medþiuose... „Pala, – sustabdë prisiminimus.
– Medinis turi daug kojø, o èia dvi... Tik dvi...
Reikia paþadinti Ruoká, gal tikrai kas negera, – nusprendë
kaukas. – Kartu ir knarkti nustos...“ – dar pasidþiaugë.
Taèiau Ruoká paþadinti, pasirodo, buvo gerokai sunkiau,
nei tai sumanyti. Kaukas visaip stengësi: bandë
kalbëti á ausá, kepðnoti petá, ásidràsinæs netgi ûsus patampë,
bet kur tau – þmogus net nemanë busti, tik sumurmëdavo
per miegus, iðsiðiepdavo, suprunkðdavo ir
vël uþknarkdavo taip, kad jeigu miðke bûtø likæ lapø, jie
› 167 š