parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

koliai, jie, vos mûsø pulkus pamatæ, tuoj puola mûrines
sienas statyti... Na, neberaudok, nusiramink...
– Tu stiprus, – suðniurkðèiojo Ruokienë, – labai stiprus...
– ir vël ásikniaubë kûkèiodama...
Ruokis sunkiai atsiduso.
Gugis, mëgindamas vis dar likti nepastebëtu pakampio
ðeðëliu, be galo atsargiai nukiûtino durø link. Ir koks
buvo kauko nustebimas, kai kieme rado… Jauniø!
– O að tavæs atëjau ieðkoti! – pareiðkë vaikinas, visas
ðvytintis, kaip kruopðèiai nuðveistas ðarvø antkrûtinis.
– Vadinasi, ðásyk ir tave ima? – sumojo Gugis, prisiminæs
draugo vasaros liûdesá ir jo „didvyriavimà“.
– Taip! Ðásyk keliauju ir að! Nebereiks lindëti pilyje!
Oi, prilups didysis kunigas Algirdas maskolius! Ilgam
atsimins, kaip á mûsø þemes lásti! Grobikai prakeikti!
Tarytum mums su kryþeiviais maþai vargø bûtø!
– O Audrë kaip? – kuo nekalèiausiai pasiteiravo kaukas.
– Audrë… – suniuro vaikinas, – Audrë pas tëvà. Tvarkosi
savo pilyje, padeda motinai, kaip moteriai ir dera.
Seniai maèiau… Bet ðtai gráðiu ið þygio, parneðiu jai aukso
þiedà – josiu aplankyti!
– O, kunigaitis! – pagarbiai nusilenkë netikëtam sveèiui
ið trobos vël á laukà iðëjæs Ruokis. – Smagu matyti
mûsø kuklioje pastogëje!
– Ir man, Ruoki. Ðtai Gugá gundau…
„Mane?“ – apstulbo kaukas.
– Cha, – suprunkðtë vyras, – já galima sugundyti nebent
pienu, duona ir pasakojimais. O jûs kuo gundote?
› 157 š