parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Jaunius apëjo dar vienà ratà maþoje, nejaukioje celëje.
Akmeninës sienos skleidë pragariðkà ðaltá. „Kche“, –
atsikrenkðtë. Bjauriai skaudëjo vëjø pertrauktà gerklæ.
„Ne, nieko èia neiðvaikðèiosiu“, – nusprendë. Prisitraukæs
kailá, atsisëdo kamputyje, galvà pasidëjo ant keliø
ir nugara vos vos prigludo prie glaudþiai sumûrytø akmenø.
Tik pamanyk – ákiðo já á bokðtà, vienintelá mûriná
bokðtà… Uþ kà tokia garbë? Jis jau patikrino kiekvienà
sienos plotelá – jokiø vilèiø, kad kuri nors akmeninë
plyta judëtø. Langelis… Langelis aukðtai virð galvos
– toks maþas, kad net Gugiui pro já nepavyktø iðlásti.
„Ádomu, kaipgi jis gebës sugráþti… nors“, – ðyptelëjo.
Vaikinas nepaliovë stebëtis kauko dràsa – pirmiausia,
kai jis iðlindo ið celës kampo ir prisipaþino... Kad jojo á
mûðá ant jo þirgo! Kad nepabëgo, kai já paëmë á nelaisvæ!
Kad sugebëjo ðeðëliu sekti visà jo kelià pilyje ir netgi
ásmukti á celæ! O Jaunius dar manë, kad èia jis – dràsuolis.
Þinoma, vaikinas be galo dþiaugësi nelaisvës draugu.
Kai já iðvydo – vos sutvardë iðdavikiðkas aðaras. Taèiau
dabar ir vël buvo neramu – mat Gugis iðbëgo iðþvalgyti
galimø keliø pabëgti, o jis toks maþas, já bet kas
gali sutrypti! Mieste ir ðunø pilna, galima pakliûti po
arklio kanopomis… Bet, aiðku, èia sëdëdamas vaikinas
irgi niekuo negalëjo padëti.
Sugirdþdëjo veriamos durys. Jaunius kilstelëjo galvà –
á celæ áëjo dviese: vienuolis ilga þila barzda, juodu abitu
ir vidutinio amþiaus vyras, atrodo, sargybos virðininkas.
› 234 š