parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

„Brrrrr... O vis dëlto – vësoka“, – Gugis stipriau susiverþë
bebrenà, kurià jam taip ðauniai susiuvo Ruokienë
prieð þygá. Atëjæs iki artimiausios kaimo, á kurá vedë pëdsakai,
pirkios, jis nusprendë pirmiausia gerai apsidairyti,
pagalvoti ir tik tada ko nors imtis. Ðaltukas, pajutæs,
kad kaukas nustojo judëti, taip ir taikësi ágnybti... O pirkia
buvo ne bet kokia – didelë, tvirtai suræsta ir apdailinta,
be to, ðalia pirkios stovëjo svirnas ir klojimas, o
Pagiriuose tokius erdvius trobesius teturëjo godusis Taupënas,
o jam, kaip Gugis anàsyk pats ásitikino, turtà neðë
aitvaras Vipðtas. Taèiau dabar kaukas neturëjo laiko
net trumpam prisiminti ðio nutikimo, todël ir mes apie
já papasakosime kità syká, mat Gugio ausis taip pat pasiekë
garsus þmoniø baubimas.
„Taip... Dainuoja... Na, kol dainuoja – vadinasi, nieko
bloga, – lyg ir nudþiugo Gugis. – Ir ko èia griebtis?
Pirmiausia reikia þvilgtelëti á vidø...“ Taèiau, vos pasiryþus
þengti þingsná, girdþdëdamos praviro klëties durys, ir
á sniegà ðlumðtelëjo labai, labai didelë þmogë. „Vai, – kaukas
mikliai ðastelëjo ðalin, – kad tik nesumindytø!“ Bet
þmogë net nepastebëjo – ir kaipgi kitaip, ji skubëjo, labai
skubëjo: þmonës juk niekada þiemà nekiða laukan
nosies ar uþpakalio, prieð tai neapsivyniojæ visais ámanomais
bûdais. O þmogë buvo su paprastais drobës marðkiniais
iki keliø, tik apsitûlojusi didþiule skara ir áðokusi
á veltinius... Nors ir kluptelëjusi, ji bematant paðoko ir,
burbëdama begalæ nesuprantamø þodþiø, nuskubëjo trobos
link.
› 176 š