parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Na, dabar matai? – pastebëjæs Kuzios akuèiø blizgesá,
murmtelëjo vyresnysis, raivydamasis tarp sienos ir
skrynios.
– Oi... – Kuzia net susvyravo. – Nafania Nafania, tau
skauda, skauda? Taip, skauda? Oi, kà daryti, Nafania,
oi! – puldinëdamas nuo vieno skrynios dangèio kraðto
prie kito, cypèiojo naminukas.
– Iðtraukti! – Nafania ir vël neapsikentë, – padëti man
iðlipti, po galais!
– Iðtraukti, iðtraukti, – susirûpino Kuzia, – bet að nepasieksiu,
tu giliai giliai!
– Virvæ surask kokià, virvæ, – patarinëjo Nafania.
– Èia nëra jokiø virviø, virviø jokiø, Nafania, nëra!
– Tada skepetà kokià surask – ðeimininkës skepetà!
– O... Radau, Nafania, radau! Oi, kokia skepeta, skepeta
kokia, graþi kokia!
– Neðk èia, greièiau, greièiau, – ragino, – ir leisk,
leisk... Taip, gerai...
Sugriebæs medþiagà, Nafania ðiaip ne taip iðsiropðtë
ant skrynios dangèio.
– Ufff, – murmtelëjo atsisësdamas, – tai moteriðkës
neramumas...
Ðeimininkas paslaugiai uþdegë dar vienà balanà. Lietuviai,
panaðu, neðdintis net nesiruoðë. Iziaslavas Vasiljevièius
tik sunkiai atsiduso: mat kaþkelintas àsotis ir
vël parodë dugnà, o jeigu prisimintø dar ir kà tik nuo
stalo nubrauktà ið laðiniø palties belikusià odà, skilan-
› 178 š