parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Maumas – akmuo! Maumas – tamsus akivaras!
Maumas – tylus it þemë, maumas – nuverstas ràstas,
mau! – iðbërë Munamukis.
– Hmmm, – susiraukë Gugis, – taip ir neatsakei –
moki ar ne.
– Ot kaukiûkðtis, – maumas net tekðtelëjo letena. –
Þinoma, kad moku.
– O ðarkos? – prisimerkë kaukas.
– Šarkos? Að su jomis net nesikalbu!
– Na, gerai, tada klausyk ádëmiai…
– Mau, – Munamukis atsuko ausá.
– Supranti, – paðnibþdomis ir dairydamasis aplinkui
dëstë Gugis, – ten, uþ miðko, stûkso bajoro Rumbaudo
pilis. Pro jà teka upë, o toje upëje… toje upëje…
„Kas ten, po ðimts ðeðkø, gali bûti??“ – karðtligiðkai
stengësi sugalvoti kaukas…
– Ten daug visokiø labai ádomiø dalykëliø, atsimeni
mano smeiguolá – tà kalavijà?
– Mmmm… prisimenu… – per daug nesusiþavëjæs,
murmtelëjo maumas.
– Ten plauko pulkai… pulkai auksiniø þuveliø, – toliau
skiedë Gugis net neásivaizduodamas, kur toliau pasakëlës
nuves: dabar buvo svarbiausia ðità tinginá sudominti…
– Auksiniø, mau? – nustebo maumas.
„Oi, jis net neþino, kas tas auksas, ne su þmogum juk
kalbu“, – norëjo sau taukðtelëti per kaktà kaukas, bet
mëgino paaiðkinti:
› 122 š