parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Aèiû, – padëkojo kaukas ir, iðsiropðtæs ið balnamaiðio,
ásitaisë á vyrø ratà.
Netrukus stirnienà dorojo ne tik kaukas, bet ir visa
Ruokio deðimtinë – Rudokas, Gailius, Daugilas, Baltrus,
Dainius, Raubis, Jundas bei Plikis. Netruko prisidëti ir
gráþæs Ðvendris. Laukymæ uþplûdo toks garsus èepsëjimas,
skanus urzgëjimas, kad sujudo vyrai ir prie kitø
lauþø – kas tikrinti, o kas jau irgi doroti kepsniø.
Dar nebaigæs èiaumoti paskutinio kàsnio, kaukas
brûkðtelëjo per lûpas ir paklausë:
– Ruoki, o kodël kunigai á þygá þiemà sumanë eiti? Juk
ðalta...
– Va va, – pritariamai sulinksëjo Rudabarzdis, – ir
man bûtø ádomu suþinoti, – kokio velnio á Maskolijà
tempiamës per gruodà? Palauktume vasarëlës ir mostelëtume...
Ruokis gurktelëjo kàsná, pasidairë, pas kurá vyrà boselis
su midumi, ir atsakë:
– Matai, maskoliø kunigas nelabai laukë, kol vasara
sugráð, o mostelëjo per paèià þiemà á Tveræ. O þiemà...
Þiemà ir upës, ir pelkës uþðalusios – kariuomenei kliûèiø
lyg ir nër – tik ðaltis ir maistas.
„Et, o kà dabar Munamukis veikia? A... Snaudþia,
þiema juk...“ – sumojo Gugis.
– O jie gudrûs – ið vasaros pasiruoðë... – tæsë Ruokis. –
Va ir suskubo mûsø kunigai Tverës kunigo vaduoti, va,
ir paðaukë mus...
– Tad ir kiurksom èia, – baigë Rudokas, – net á kaimus
neleidþia, kur krosnys ir barðèiai...
› 163 š