parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

stulpà, kad ne tik viskà girdëtø, bet ir matytø, taèiau
atidþiau þvilgtelëjæs iðvydo, kad ir svirtis, ir stulpas apledëjæ,
tad reikëtø turëti bent ðeðko nagus, o ne kauko
naguèius… O ginèas net nesiruoðë blësti – teliko átempti
ausis:
– Tyliau gi, avigalviai! Jeigu mëginsime lauþti duris, èia
tuoj subëgs visas kaimas – ir taip baubiate, kaip iðromyti
jauèiai! – Gailius áspëjamai pridëjo pirðtà prie lûpø.
– Ot tegul tik atbëga! Tegul pabando! – it gaidys pamëgino
iðpûsti krûtinæ Plikis, kurio galvos iðvaizda jau
seniai tapo vardu ir jis gal net neatsiminë, kaip já pavadino
tëvai. – O, kaip seniai gudams snukius dauþiau! –
pakratë iðkëlæs kumðèius.
– Að tas duris vienu... yk… Vienu spyriu nuo vyriø
nuðokdinsiu! – taip pat gan garsiai patikino Raubis, –
boba net þvygtelëti nespës, kaip maiðan kiðim!
Gailius paðaipiai vyptelëjo, mintyse iðvydæs Raubá su
visu spyriu it kamuolá atðokantá nuo tvirtø àþuoliniø durø
– mat jis jau buvo spëjæs apþiûrëti jas ir matë, kad ne
veltui klëties langeliai buvo tokie maþi – uþ ðitø durø
galëjai jaustis kaip pilyje, nebent…
– Va, raudonà gaidá paleisti – bûtø kitas reikalas… –
mintá baigë balsu.
„Èia dabar gi kas? – nustebo Gugis. – Ir ið kur jie gaus
tà raudonà gaidá? Negi þino, kad ðeimininkai turi toká?
Ir kam já leisti? Kà gi jis gali padaryti?“
– Oho! – ðûktelëjo Dainius, – èia tai bent sumanymas!
Pati gi iðlás tada! O galva, tai bent galva!
› 188 š