parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

puðies ðeðëlyje. Greta þolæ skabë nedidukas gauruotas
arklys, retkarèiais apsidairantis ir prunkðtelintis. „Ðit
kaip, snaudi…“ – apsidþiaugë kaukas ir tylesnis uþ angá
nusliûkino artyn. Þvitrios akutës rinkosi grobá: apsiausto
segë – neiðtrauks, per gerai laikosi, smeiguolis – ðitas
kiek per didelis. O! Maiðelis – ar tik ne duonutë ten?
Patikrinsim… Smalsios rankutës jau tiesësi mazgo link,
kai ðeimininko ranka stvërë kaukà uþ èiuprynos:
– Praradai budrumà, vagili! – ir pakëlë já nuo þemës.
– Tuoj pat nuleisk, – pareikalavo Gugis, – nes aitvarà
priðauksiu!
– Oho? – Jaunius vyptelëjo. – O að tavo aitvarà sugausiu,
paþabosiu ir skrisiu á medþioklæ!
– Paðvilpsi, o ne sugausi, – pasiðaipë kaukas, – apdegins
snukelá, ir bëgiosi visas raudonas kaip bruknë.
– Na, gerai, átikinai, – vaikinas pastatë kaukà ant þemës.
– Neðauk aitvaro.
– Taip jau geriau, – Gugis timptelëjo kiðkenà, – ir pasiðnekëti
kaip þmonës galim.
– Þmonës, che, – iðsiðiepë Jaunius, – kai kam iki þmoniø
reikia dar augti ir augti…
– Taigi taigi, – patvirtino kaukas, – kai kuriems jaunuèiams
iki þmoniø reikia dar augti ir augti…
Ir valiûkiðkai þvilgtelëjo á vaikinà – ar nesusierzino?
Jaunius nelabai mëgo savo vardà – mat gavo já bûdamas
jauniausias, penktasis kunigo Rumbaudo sûnus, o jauniausio
sûnaus dalia…
Bet ðis tik vël atsirëmë á puðá ir tarë:
› 115 š