parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

ankomis. – Na, tai tada tau reikia kà nors iðgelbëti, ir
baigtas kriukis – turësi savo þygdarbá!
– Cha, – ðyptelëjo Jaunius, – o kà siûlytum man iðgelbëti?
Gal tave?
– Mane? – nustebo kaukas. – Nuo ko?
– Na, pavyzdþiui, nuo… Ai, juokauju.
– Aha, – Gugis linktelëjo. – O að ne, – kauko galvoje
radosi gudrus sumanymas, ir jis pasiûlë: – Pagalvok, kà
tu labiausiai norëtum iðgelbëti?
– Et… – Jaunius kiek patylëjo, tada atmetë plaukus
atgal ir, paþvelgæs á kaukà, iðpylë:
– Svajoti tai svajoti… Norëèiau Audræ iðgelbëti! Þinok,
patinka ji man, labai patinka… Jauèiuosi kaip nesavas,
kai ðalia – nesàmones visokias darau, – tarsi patvirtindamas
þodþius, jis pagriebë saujà senø spygliø ir
susibërë sau ant galvos, – ar kaukams taip bûna?
– Bûna, – Gugis iðsiðiepë. – Oi, kaip bûna, – sukikeno,
prisiminæs, kaip ir pats taikydavosi pasipainioti Graþei
ant kelio kiekviena ámanoma proga…
– Tai va, jeigu iðgelbëèiau Audræ, – tæsë jaunuolis, –
bûèiau didvyris. Nedidelis, bet…
– Vadinasi, teliko sugalvoti, nuo ko jà reikëtø gelbëti, –
stryktelëjo kaukas. – Ar ji mëgsta eiti á girià?
– Ne… Bent… nemaèiau, ji èia tik antra diena…
– Gaila… – lengviausià kelià teko atmesti. – O kà ji
dar mëgsta?
– Ji… Mëgsta… – Jaunius netikëtai sutriko ir raustelëjo,
– maudytis…
› 118 š