parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

dþio likuèius... „Tai gyvuliai, viskà man supus... Negi kaimynus
kelti, kad kartu iðvytume? Bet kaip? Oi, kaip baisu...
Kad taip nepastebëtam iðslydus ir prikëlus Saðà prikalbinti
pas kaimynus nubëgti... Kaip èia jiems pasakius,
kad man á laukà reikia?..“
– Kokiø dainø dar mokame, a, vyrai? – Rudokas nuþvelgë
beñdrus.
– Apie geguþëlæ! – ðûktelëjo Daugilas.
– Apie karklus! – atitarë Plikis.
– O að moku tokià, – pasigyrë Dainius:
„Að aluèio negeriu, kopûstø nevalgau, senø bobø nemyliu,
jaunø nepagaunu!“
– Cho cho cho, – nusikvatojo Rudokas.
– Che che che, – ásiteikiamai sukikeno ir ðeimininkas.
„Tuoj vël baubs... Et, teks palaukti, kol nusilaks iki aslos
graibymo, ir nieku gyvu neglostyti jø prieð plaukà – Dievas
þino, kas gali á galvà ðauti!“ – pasisaugojo mintyse.
– Sakai, bobø nepagauni... Nevikrus tu, Dainiau, oi,
nevikrus... – paðiepë Gailius.
– O tu dþiaukis, – siekdamas àsoèio, atkirto tas, –
nors kà ten, tavo bobos ir gaudyti neverta...
– Kà pasakei? Pakartok! – uþbliuvo stodamasis Gailius.
Bet atsakymo iðgirsti nespëjo: trinktelëjo pirkios durys.
Visi kaip vienas suþiuro.
– O! – iðsiviepë Dainius, – tai bent!
Ne, Aleksandra Varfolomejevna tikrai nesitikëjo èia
iðvysti tiek daug tokios keistos vyriðkosios padermës, nie-
› 179 š