parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Ðððððððð! – nenorëjo draugauti baidyklëlë. Bet ðásyk
bent nepadidëjo. Matyt, ávertino, kad nekviestas svetys
ne pats pavojingiausias.
– Að esu kaukas. Gugis. Gu-gis, – dar kartà suskiemenavo,
besdamas sau á krûtinæ. – Ið Kaukaðlaièio. Toli
nuo èia… – stengësi kalbëti labai ramiai ir taikiai. –
Ákritau, – pasiguodë rodydamas aukðtyn. – Nenorëjau
tavæs nei trukdyti, nei þadinti… Bet taip jau nutiko. O
tu, kas tu? – smeigë smiliumi.
– Vzclcsskssssk… – padaras iðleido labai ámantrø
ðnypðtimà.
„Nieko nesuprantu, – nusivylë kaukas. – Vipðtas daug
aiðkiau ðnypðdavo…“ – atsiduso, prisiminæs nutikimà
su godiðiaus Taupëno ákalintu aitvaru.
– Mmm… Gal galëtum dar kartà pakartoti, kas tu?
Tu? – Gugis klausiamai paþvelgë á ákypas akis, tarsi mintimis
bûtø tikëjæsis iðkvosti.
Baidykliukë plaèiai plaèiai atsimerkë.
„Brrr… Tai bent spangës!“ – prisimerkë Gugis, bet
akiø neatitraukë.
– Vzclcsskssssk… – vël suðnypðtë padaras.
Makaulëje kaþkas dilgtelëjo, nuovoka trumpai apsiblausë,
o tuomet… Tuomet galvoje iðryðkëjo nepaprastas
vaizdinys: didelë, þvynuota, skiauterëta ir aðtrutëliais
dantimis pabaisa! Tik ðásyk ji nekaukðëjo dantimis,
negàsdino… Tarytum bandë prisistatyti – ðtai kokia að!
„Tai bent…“ – apstulbæs Gugis gebëjo tik mirksëti. O
jauniklë pabaisa nenuleido nuo jo akiø.
› 228 š