parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Gugis ðyptelëjo, Snarkis prunkðtelëjo:
– Nuokvaka tu, lapës duonutës neëda… Ek, reikës
tave kartu su kaukuèiais pas Urká vël moksluosna leisti –
esi dràsus, bet kvailas, – Snarkis palingavo galvà.
– Gerai, neimk per daug á gaurus, – mostelëjo ranka, –
bet kità kartà nelásk pavojui tiesiai á nasrus… Tempiam
rudàjà pas Urká, – paliepë kaukavyriams.
Gráþdamas prie savo olos, Gugis stabtelëjo netoliese
vagilës medþioklæ garsiai aptarinëjanèiø kaukaièiø ratelio
ir sukluso. Garsiausiai uþ visas, be abejo, klykavo
Spangë:
– O Pukis, it koks baisulis, kad ðoks tai baisei ant nugaros,
kad bes su smeiguoliu! Maniau, ið baimës mirsiu!
„Nei tu matei, nei kà – oloje lindëjai“, – vyptelëjo
sau kaukas, bet niekam ne paslaptis, kà akimis Spangë
sekioja… Taèiau dabar ir kitø kaukaièiø akys spindëjo,
beklausant ir þvalgantis – gal tas Pukis iðlás ir parodys,
kokius randus paliko ilèiø grybðniai!
– Graþe, – Gugis kepðtelëjo priëjæs.
– O, Gugis! – suspigo Spangë, – maèiau, jis irgi matë,
Gugi, papasakok…
„Ë… tik to dar trûksta“, – susiraukë kaukas.
– Papasakok, papasakok, – suèiauðko kitos.
– Tai kad viskà þinote, – gûþtelëjo peèiais. – Pukis, it
koks baisulis, kad ðoks tai þvërei ant nugaros, kad bes su
smeiguoliu… – cyptelëjo.
– Chi chi chi, – juokais iðvirto kaukaitës, tik Spangë
susiraukë ir uþklykë:
› 107 š