parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Jokiø kaimø! – blykstelëjo staiga nustojusio kramtyti
Ruokio akys, – þinau að jus – tik paleisi kaip ðuná
nuo virvës, tai tuoj prisilaksit ir eisit bobø kutenti... Paskui
man galva nuo peèiø lëks. Manote, ten kaimuose
labai jie jûsø laukia? Duona visiems vienodai skalsi ir
vienodai jos trûksta...
– Gerai gerai, Ruoki, nesikarðèiuok, – ramino já Gailius,
– mes ne pienburniai, ne vienà þygá matæ, þinome,
kas leista... Nors kaip èia – savos þemës, savi þmonës, o
slepiamës girioje it kokie plëðikai...
– Taip reikia, – niûriai atkirto Ruokis, – plëðikai ne
plëðikai, bet maskoliø lieþuviai gal aplink laigo, o kuo
netikëèiau juos prièiupsim, tuo mums geriau bus. Ir galvø
maþiau paguldysime...
– Ðtai tada ir atsigriebsime! – ðûktelëjo Rudokas, kratydamas
nebaigtà grauþti kaulà, – na, vade, maktelëkite
uþ mus! – iðtiesë gëralà.
– Aèiû, vyrai, – padëkojo Ruokis ir uþsivertë boselá.
„Kliuk, kliuk, gurkt, gurkt, – iðgirdo Gugis. – O jis visà
Kaukaupá galëtø iðgerti“, – þvilgtelëjæs á Ruokio gurkðnius,
pasibaimino kaukas.
– Uuuu... Skanus gi, bjaurybë... Stiprus, bet skanus! –
ðluostydamasis ûsus, pagyrë Ruokis ir taip gardþiai raugtelëjo,
kad kaukui net pasidingojo, jog èia lokys sumaurojo.
Gailius paslaptingai nusiðypsojo, Rudokas
vyptelëjo:
– Þinoma, kad skanus, èia, taip sakant, mano ypatingasis,
mano mielasis! – ir staiga paklausë:
› 164 š