parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

dantø þiojëjo skylë. Kaukas nespëjo paklausti, kas jie,
nes tolëliau ir vël pasigirdo vaitojimas. Netgi grandinës
skimbtelëjo. Jaunius, dël visa ko deglu nuðviesdamas
kiekvienà nelaimëlá, nuskubëjo garso link. Kaukas sekë
ið paskos.
Dabar jau sunkiai nusakomo amþiaus vyras nuo ðviesos
ëmë markstytis.
– Van… Van…Vandens! – sulemeno sukepusiomis
lûpomis. Jo galva vël nusviro ant krûtinës.
– Kà jis pasakë? Vandens? – neiðkentë Gugis.
– Po galais! – Jaunius pasilenkë prie þmogaus. – Jis
tarsi mûsiðkis! Ei, þmogau! Ar girdi?
Kalinys sunkiai pramerkë traiðkanotà aká ir vël suðvogþdë:
– Vand… Vanden!..
– Neturim vandens... – þiojosi aiðkinti Gugis, bet Jaunius
nutraukë:
– Gugi, palik já. Mums reikia paskubëti… Reikia ið
èia iðtrûkti!
– O kaip jie?! – apstulbo kaukas.
– Jie… – Jaunius þvilgtelëjo ir á kitus þmones, prirakintus
prie sienos. – Jie jau iðëjæ anapilin…
– Kur iðëjæ? Ar nematai – jie gi èia. Tavo gentainiai!
– Jie miræ, Gugi! Negi nematai?! Èia taip sakoma –
iðëjæs anapilin. Aiðku?
– O ðitas? – nepasidavë kaukas.
– O ðitas… Gugi, – Jaunius timptelëjo já á ðonà ir ëmë
aiðkinti paðnibþdomis: – Supranti, èia tikriausiai nusi-
› 268 š