parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

pro klëties aukðtinio langà. Pasklido keistas garsas – tarsi
ið kibiro kaþkas paplavas piltø, o aitvaras ëmë… maþëti
akyse! Kaukas negalëjo patikëti, kà regi – mat kai padaro
galva iðlindo, ji tebuvo vos þmogaus rankos storio,
gûþio net nebuvo matyti, o ðvytëjimas prigeso tarsi nekurstytas
ugniakuras! Dyvø dyvai! Be to, iki didelës
skraidanèios deðros sumaþëjæs aitvaras, tarsi sunkiausià
darbà dirbæs, iðsitiesë ant stogo ir ëmë keistai ðnypðèioti –
kaip pavargæs þmogus alsuoti… „O toká gal ir nulaikyèiau…“
Nuþiûrëdamas, uþ ko galëtø nusitverti, vël gráþo
prie dràsaus sumanymo kaukas. Taèiau ilgai stebëtis visomis
keistybëmis neteko – kiek paðnypðtavæs aitvaras
kilstelëjo galvà, apsidairë ir, susirangæs þiedu, vël spriegë á
virðø ir lyg vos regima ðvieselë iðnyko debesyse…
„Bet ið tiesø – nei gyvatë, nei sparnuotas ungurys, o primena
ðiek tiek ir tà, ir kità… – mintijo Gugis. – Ádomu, ar
greitai vël atskris?“ Jis pasislinko dar arèiau kraigo: kai tik
tas graþuolis susitrauks – stvers, ir tebûna, kas bus!
Taèiau aitvaras gráþti neskubëjo, tad kaukas vël turëjo
ilgai, netgi ðiek tiek ðiurpdamas – vis dëlto naktis –
tûnoti stogo ðiauduose… Bet ðtai ir vël sutrinko – subildo
– suspindo! Ðtai ir vël pasilenkë kiðdamas galvà… Ir
vël ëmë maþëti. Pamatæs, kad aitvaras jau sumaþëjo tiek,
kiek pirmà syká, Gugis stryktelëjo jam ant uodegos! Akimirkà
gyvis sustingo, tada iðtraukë ið langelio galvà ir
paþvelgë á uþpuolikà. Gugiui net ðirdá suspaudë – prigesusiosiose
þalsvai gelsvose akyse nebuvo nei pykèio, nei
didelës nuostabos – tik didelis, gilus ir graudus liûdesys.
› 69 š