parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Ðitas gudresnis, – ávertino Nafania, nepamirðdamas
kaiðioti lieþuvio ir kitaip vaipytis, – mano, kad neskiriame
varveklio nuo ëdesio, kita taikydamasis pridauþti…
Prisileidþiam arti, o man ðûktelëjus, tu sprunki klëties
link, o að jam – pro tarpkojá. Po rato susitinkame – prie
to dilbos, kuris dar prie trobos. Aiðku?
– Tikrai aiðku, aiðku, Nafania!
– Na, ateikit, ateikit, – pasilenkæs Raubis tiesë ledokðná
tarsi kokià morkà, – þiûrëkit, èia toks ádomus daiktelis,
toks ádomus, na, ateikit… – kalbino.
Nafania þingtelëjo dar arèiau rankos… Ðmaukðt!
– Uuuu! – neiðlaikæs cyptelëjo medþioklis, kratydamas
plaðtakà, – mat pats sau kirto per delnà, nes kai
ðakalys pasiekë vietà, kur kà tik stovëjo naminukas, jo
ten nebebuvo…
– Cha cha cha, – nusiþvengë Gailius, þvelgdamas á
besisëdantá sniege ir èiupinëjantá kaktà Pliká bei puèiantá
rankà ir patyliukais besikeikiantá Ruobá. – Atrodo, kaukai
jus mausto, gerieji þmonës…
– Chi chi chi! – pritariamai sukrykðtë ir naminukai,
vël pradëdami savo keistà ðoká.
– Neteisingai darote, sûneliai, – Gailius, tarsi nekreipdamas
dëmesio á padarus, atsirëmë á staktà, – su jais reikia
elgtis kitaip…
Gugio nustebimui irgi nebuvo ribø – neþinia ið kur
iðdygæ padarëliai, labai primenantys kaukus, tik vilkin-
› 192 š