parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

kad taip ir yra… Jeigu paþiûri basiliskui tiesiai á akis –
suakmenëji…
– Ne, ne, – prieðtaravo bièiulis, – su ja kalbëjausi mintimis
bûtent þiûrëdamas á akis! O suakmenëti ji gali pati!
Na, taip motulë gamta, matyt, prigalvojo. Taèiau ji
moka pulti mintimis ir labai, labai iðgàsdinti!
– Hmm... – dabar jau nepatikëjo Jaunius. – Kaipgi
kalbëjai mintimis? Kaip – puolë mintimis?
– Ogi taip. Tarsi... Ásivaizduok, kad girdþiu ir suprantu
tavo mintis. Ir galime jas vienas kitam perduoti!
– Pasakos...
– Apie kaukø kerus tau irgi buvo pasakos, – priminë
kiek pasipiktinæs Gugis.
– Kerus… Sakai, kerus… – suniurnëjo vaikinas. –
Kerus... – kaukas pastebëjo, kad bièiulis apie kaþkà labai
átemptai màsto, tad nusprendë netrukdyti, bet Jaunius
vël prabilo pats:
– Gugi…
– Kà?
– O ten… Tuos Ruokio gvëras… Kaime… Tikrai tu
uþkerëjai?
– Tikrai. Jie norëjo padegti þmoniø namus. Bjaurybës!
– kaukas sugniauþë delnus á kumðtelius, ir jo akys
uþsiliepsnojo. – Juk nieko nëra baisiau uþ ugná ir jos niokojanèià
galià, kai ðioji pasprunka ið ugniakurø!
– O tu daug kerø moki?
– Nedaug… – apgailestavo. – Vos keletà. Nespëjau
daugëliau iðmokti – juk þinai, pabëgau ið namø. Tik motutë
Urtë susimylëjo, dar keletà pasakë… Bet ir tai jau
› 252 š