parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Kodël? – nustebo brolis Heinrichas. – Taigi pagonys...
– Galima padaryti taip, kad ið kaimo niekas þinios neiðneðtø.
– Að supratau lordà, – plëðriai ðyptelëjo Dolèetas ir
vël kreipësi á sugautàjá þmogø: – Kokio dydþio tas tavo
kaimas?
– Jis sako, koks tuzinas trobø, jûsø aukðtenybe.
Dolèetas vertinamai nuþvelgë bûrá, lordà Douverá,
brolá Heinrichà, tada kilstelëjo galvà pasiþiûrëti, kur saulë,
ir tarë:
– Dar kartà pasitikslink, kiek laiko reikia nusigauti
iki kaimo...
– Pusës dienos, jûsø aukðtenybe, bet pagonis sako, kad
kelias vis tiek eis per pelkæ... Tik ne tokià klampià...
– Sakai, per pelkæ... – vël ásikiðo britas. – Puiku, – ir
iðsiëmë ið kabanèio ant juostos kapðo didelæ auksinæ
monetà:
– Pasakyk tam þmogui, kad jeigu nuves iki kaimo –
ðtai kà gaus, o jei paklaidins – pats savo rankomis gerklæ
perrëðiu. Suprato?
– Taip, jûsø ðviesybe.
Þmogus niûriai linktelëjo.
– Veskit já á prieká, tegu rodo kelià! – ðûktelëjo jau
apgræþæs þirgà Dolèetas.
„Jëzau Kristau, mûsø Vieðpatie, saugok mus nuo pikto...“
– iðgirdo Douveris murmant brolá Heinrichà. Lordas
nustebæs paþvelgë á vokietá. Staiga vël suskaudo perrëþtà
plaðtakà.
› 31 š