parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Ak, nelaimingas, að nelaimingas… Oi, man laimë
nelemta… Vai, nelemta…
Ið pradþiø kaukas vis dar laikësi atokiai, bet kai anas
visai ásisriûbavo, atsiduso: „Pamëginsiu dar kartà ðnektelti…“
Nespëjo – ið pirkios iðvirto rudþio beñdrai ir
uþbliovë:
– Rudokai, Rudokai!
Ðis neatsiliepë, taèiau Gailius netruko priðokti ir papurtyti
uþ peties. Rudokas dëbtelëjo á já áraudusiomis akimis,
bet tas net nepastebëjo nieko keista, tik drebanèiu,
bet jau blaiviu balsu iðstenëjo:
– Rudokai… Tu… Atrodo... Senis nejuda…
Bet rudabarzdis tik mostelëjo ranka, it vydamas uodà,
ir, atrodytø, ruoðësi vël ásigilinti á tai, koks jis nelaimingas.
Bet kiti nebeleido:
– Rudokai, girdi? – priðoko ir Dainius, ir Raubis. – Tu
sená nugalabijai! Neðdintis reikia!
Rudis ðiaip ne taip atsistojo ir apsidairë prilupto ðuns
akimis – panaðu, jam buvo visiðkai neaiðku, kodël gi
visi tokie sunerimæ… Bet pagaliau iðtarti þodþiai prisikasë
ir iki jo sàmonës, tad akyse vël ásiþiebë suvokimo
kibirkðtëlës.
– Imam já ir dingstam, – murmtelëjo Dainius, kiðdamas
petá, bet èia Raubis sumirksëjo ir stuktelëjo jam á
ðonà:
– Pala… O ji? – bedë pirðtu á klëties duris.
– O, velnias! – nusikeikë Gailius, supratæs, apie kà
kalba.
› 185 š