parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

liø ûþavo kaulus stingdantis þiemys, bet ugnelë maloniai
spragsëjo, skrandis dþiaugësi, ir vël viskas buvo puiku!
Sniego pluta atsliûkinusi naktis ásitaisë visuose pakampiuose.
Taèiau lauþø, á visas puses spjaudanèiø þieþirbas,
ji vengë. Bet stovykla dar netilo – vieni garsiai
sriaubë karðtymà, kiti ðvitrino ginklus, bandydamai aðmenis
nago pakraðèiu, treti ðukavo þirgus, painiojo pavadþius,
ketvirti, apsëdæ lauþus, porino apie bûtus ir nebûtus
þygdarbius. Gugis, be abejonës, buvo ásitaisæs tarp
pasakoriø ir klausësi net iðtempæs ausis. Vienas ið jø –
aukðtas, ðviesus, apyjaunis, mosuodamas rankomis it
sparnais, ásijautæs bërë:
– Tada iðlenda þuvëdas – ir kad suriks, kad puls akis
vartyti, kirviu mosuoti! Ir kaaad puls visas staugdamas!
Að þvilgt þvilgt – nër kuo prisidengti, tai skobnis pakëliau,
o jis kaad þiebs kirviu – ir skobnys per pusæ!..
– Hmmm, – nepatikliai numykë kaþkuris klausytojas.
– Dievai mato, nemeluoju! – ðokosi pasakotojas, –
likau stovëti su dviem gabalais! Ir jau þiûriu – kirvis tiesiai
á nosá ateina…
„Taip, taip, – vyptelëjo Gugis, – o dabar tu padarysi
kà nors gudraus ir þuvëdà pergalësi…“
– Tai að tais dviem gabalais jam per abi ausis kaaai
lupau! Ðalmas tik kaip varpas dindilin, ir anas tarsi ràstas
plumpt! Tik kojà timpttimpt… Timpt... timpt...
Klausytojai pratrûko kvatoti – labai vaizdþiai pasakotojas
rodë tà „timpt“. Tik vienas, sëdëjæs greta, þinomas
› 213 š