parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

kodël gi vasarai nebëgti kaip kaukutei? – toptelëjo Gugiui.
– Ið tiesø – kaip graþu: vasara bëga tarsi kaukutë
basakojë, spinduliais taðkosi… hmmm… nelaboji… Ir
vël kaþkas ne taip. Et, bet Graþei patiks ir pati pradþia –
ji taip mëgsta tokias kalbeles, o kai pasakai – tik priglunda,
niurnëti pradeda, ausin krimsteli… tik nepamirðti,
nepamirðti“. Kaukas apsidairë, ieðkodamas, kur
pasiþymëti, kad nepamirðtø, bet nespëjo, mat kaukuèiø
spygavimus ir valiavimus pertraukë ðaiþus ðvilpesys, verèiantis
atsistoti kiekvienà kailiuko plaukelá:
– Lapë, fiiiiiiiiiiiiii, lapë! – vël nuaidëjo pavojaus þenklas
per Kaukaðlaitá.
Gugis stryktelëjo, ðveitë á ðonà kiðkenà, èiupo smeiguolá,
kuris laikë jo pavësinæ, ir bëgte pasileido á riksmà,
taip pat ðvilpdamas ir rëkdamas:
– Lapë, fiiiiiiiiii, lapë!
– Kur lapë!? – gurguèiu ið uolos iðriedëjo motulë Ugnë.
– Dar neþinau! – spëjo ðûktelëti Gugis, skutantis tolyn.
– Kaukuèiai, – suplojo delnais motulë, – tuoj pat atgal
á olas, tuoj pat! Darbe, Muli, ar girdite? Tuoj pat!
Ið olø, ið miðko paunksmës, metæ darbus ir poilsá, link
ten, ið kur pasigirdo ðvilpimas, lëkë kaukavyriai – kas
smeiguoliu, kas pagaliu, kas akmeniu neðini. Tolimajame
Kaukaðlaièio gale kaukø giminë laikë juodos dienos
ir þiemos atsargas, taip pat duonutæ, duonutæ, gautà ið
þmoniø!
– Ðtai ji! – suðuko kaþkas, – á mësinæ ásisuko, rudoji,
uodegà matau!
› 104 š