parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– Munamuki, plauk ið èia, greièiau! Nerk, nes tuoj
daugiau þmoniø atbëgs! Su pagaliais ir smeiguoliais! – ir
ið tiesø nuo papilio vis geriau buvo girdëti bëganèiø þingsniø
tapnojimas…
– Mau! – apsidairæs Munamukis jau daug greièiau
ávertino padëties pokrypá ne savo naudai ir niurktelëjo á
srovæ. Tiek já ir tematë.
Jaunius, ðlapias it viðèiukas, iðsvirduliavo ant kranto
ir priekaiðtingai paþvelgë á Gugá:
– Tu juk nesakei…
Kaukas tik palingavo galvelæ – na, negi dabar barsies
ant to kvailelio, kuris turëjo maumà tik nuvyti, o ne
mëginti sugauti… Dar vienas didkaukis, ne, didþmogis
pasirodo… Ir kà jam dabar pasakyti? Gal tiesà, bet ne
taip tiesiai?
– Koveisi ðauniai… – atsiduso Gugis.
– Tikrai? – Jauniaus akys suþibo.
– Beveik ðauniai… Tik maumø niekada niekas nepuola
tol, kol jie vandenyje…
– Dabar jau þinau kodël, – burbtelëjo vaikinas.
– O juk bûtø uþtekæ tik iðgelbëti Audræ... Dabar ji
pabëgo, tu likai ðlapias, o man reikës sugalvoti, kaip susitaikyti
su Munamukiu. Gerai, kad maumai net ir kerðyti
tingi… Bet kam tau já reikëjo gaudyti?
Taèiau atsakymo iðgirsti nespëjo, nes nuo ðlaito jau
leidosi atbëgæ á pagalbos klyksmà þmonës. „Nesirodysiu“,
– nusprendë kaukas ir iðsitiesë þolëje. Pirmasis atbëgæs
vyras piktai þvilgtelëjo á Jauniø, bet veidas tuoj
pat persimainë ir jis pagarbiai nusilenkë:
› 128 š