parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

atsiliepti Gugis. – Tiesiog atkeliavau paþiûrëti, kaip jums
sekasi, kà veikiate, kaip perþiemojote.
– Blogai mums sekasi! Blogai perþiemojom! Nebeturime
kà veikti! – pratrûko Kupris.
– Kaip?..
– Palikote èia senius vargo vargti – ir kà manote –
bus kitaip? Pas tëvus buvai? Motutæ aplankei?
– Dar nespëjau. Ir ko tu èia ant manæs rëki, geriau
pasakytum, kas nutiko? – suirzo Gugis. – Na?!
– Kas nutiko, kas nutiko... Pavyzdá blogà parodei, va,
kas nutiko! Tai kiti kiðkiagalviai ir pasekë...
– Koká pavyzdá? Bûk geras, paaiðkink.
– Ai... – kaukas sunkiai atsiduso. – Palauk, prisësiu, –
tarë ir, atsisëdæs ant kelmo, paþvelgë á sugráþëlá. Tuomet
tæsë: – Kai kaukjauniai suþinojo, kad tu iðmovei á
Pagirius visai þiemai, uþsimanë visi eiti þiemoti pas þmones.
Ir Starkis juos atkalbinëjo. Ir Urkis. Ir að. Ir motutë
Gubë. Ir visi save gerbiantys kaukai. Niekas nepadëjo –
nors kuolà ant galvos taðyk! Ir vis klykia – „mes irgi
duonos norime! Irgi norime!“ Susipykome visi. Tëvai
prieð vaikus ðoko, vaikai – prieð tëvus. Smeiguoliais mojuoti
ëmë! Negirdëta nematyta, – kraipë galvà Kupris. –
Galiausiai, taip ir nepaklausæ mûsø, iðëjo. Paliko senius
þiemos vargø vargti. Ir iki ðiol neparsirado. Kà, nesutikai
në vieno?
– Ne... – prisipaþino Gugis. – Pagiriuose, be manæs,
daugiau në vieno nebuvo.
– Gal ne á Pagirius nuklydo... Kas juos supaisys. Tie-
› 297 š