parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

vijà, irgi pasirengë kovai… Ne, në vienas ið nakties iðkylautojø
nesitikëjo, kad viskas baigsis TAIP, gal net kruvinai…
Net ir apkerëtieji, lyg pajutæ, kad tuoj bus kas
negera, nustojo inkðti ir plûstis, kraipydami galvas, kiek
leidþia keras, ir mëgindami ásiklausyti.
– Reikia stotis prie jø, – suðnibþdëjo Baltrus, – juk jie
dabar bejëgiai!
– Tylëk, snargliau, ir rûpinkis savim, – atkirto Raubis,
akimis varstydamas minià ir mëgindamas iðvysti, ar
tik kas nors neturi lanko… – Jiems nebepadësi, dabar
melskis bent kailá sveikà iðneðti!
– Tada gal mëginti kalbëtis… – pasiûlë jaunuolis, –
juk niekas kautis nenori…
– O ðuniðkai, tpfu, gudiðkai moki? – dar spëjo pasiðaipyti
Plikis, irgi nenuleisdamas þvilgsnio nuo minios.
– Ne, bet jie juk irgi þmonës! Galima susitarti, nors...
Taèiau kodël Baltrus dar pridëjo ir „nors“, jie iðsiaiðkinti
nebespëjo, mat keletas jaunø kaimieèiø pastûmë
vartus ir staugdami „Aaaaaaaaaaaaaaaaaaa!“ pasileido
jø link su iðkeltais kirviais ir atstatytais ðakiø smaigaliais.
„Kà jûs darote!“ – norëjo suðukti Gugis, bet riksmas
uþstrigo gomuryje, toks baisus buvo tas þudyti lekianèiø
ir gintis pasirengusiø þmoniø iðkreiptais veidais vaizdas!
Kaukas, supratæs, kad dabar jis jau tikrai nieko
nebegalës padaryti ir iðgelbëti, uþsimerkë, ið anksto paðiurpdamas…
› 199 š