parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

nas netruko ávirsti á kaþkokià niðà. „Slaptos durys!“ – sumojo
jis, kiek galima giliau ánerdamas á ðeðëlá. Po akimirkos
pro ðalá pradundëjo trys kariai. Jiems uþbëgus laiptais,
iðgirdo garsius keiksmus ir plûdimàsi – matyt, rado
nukautà saviðká. Ádomu, kas bus, kai ras Gugio uþkerëtus?
Tikrai turës kà veikti…
– Kur mes? – nuskambëjo greta.
Jaunius krûptelëjo – ne kaukas, o tiesiog ðeðëlis…
– Kaip èia atsiradai? – neiðkentë nepasiteiravæs.
– Negi lauksiu, kol atlëks dar vienas bûrys…
– O kur ðie laiptai veda? – suðnabþdëjo Jaunius, kai
su tamsa apsipratusios akys pamatë keletà pakopø. – Á
poþemius?
– Ið kur galiu þinoti… – tyliai atsakë Gugis. – Juk
tamsu… Ëjau kitu keliu...
– Reikëjo deglà paimti… – gailëjosi vaikinas. – Arba…
Pala, tylu? Nieko negirdi?!
– Ne…
Jaunius delnu pastûmë sienà, kuriai atsivërus èia álindo.
– Kà darai! – suðnypðtë Gugis.
– Tsss! – subarë draugas ir, iðtiesæs rankà, paèiupo nuo
sienos deglà. Tuoj pat áslydo atgal ir vël uþvërë duris.
– Dabar jau geriau! – apsidþiaugë. – Leidþiamës! –
paragino.
– Að pirmas! – pareiðkë Gugis.
– Apsieisi. Èia slaptas takas, nieko vis tiek nesutiksime…
– ir, nelaukæs atsakymo, Jaunius nuskubëjo laiptais
þemyn.
„Begalvis!“ – suniurzgë Gugis ir nusivijo bièiulá.
› 260 š